F. von Hayekas dažniausiai vadinamas ekonomistu arba politiniu filosofu, tačiau nepaisant to, jo mintys ir darbai šiomis sritimis neapsiriboja. Pagrindinis F. Hayeko teisės filosofijos darbų bruožas yra tas, kad jis, skirtingai nuo daugumos kitų filosofų suprato kaip veikia rinka, kaip veikia žmonių motyvacijos tiek rinkoje, tiek apskritai visuomenėje. Kaip teigia F. Hayekas, teisei priskiriamas vaidmuo palaikyti tvarką, o ta tvarka, jos esmės pasireiškia kaip rinka. Taigi, teisinės F. Hayeko minties pagrindas - austrų ekonominės mokyklos teoriniai darbai.
Pradėti tenka "iš toli". Kas yra teisė? Pašaliečiui atrodytų, jo tai pats kurioziškiausias klausimas teisininkų ar teisės filosofų auditorijoje, tačiau jis nuolat iškyla. F. F. Hayekas nesivelia į šios srities diskusijas. Dažniau jis vartoja sąvoką "taisyklės", laikydamas, kad teisė - elgesio taisyklės, kuriomis vadovaujamasi visuomenėje ir kurios padeda išlaikyti visuomenėje tvarką ir žmonių laikomos teisingomis. Kartu atskiriamos dvi taisyklių rūšys, kurias dauguma teisininkų suplaka į viena - "nomos" ir "thesis". Pirmosios - teisingo elgesio taisyklės, antrosios - organizacinės taisyklės. Vienas iš kertinių teisės filosofijai F. F. Hayeko teiginių yra tas, kad nereikia bandyti abiejų šių taisyklių rūšių apibrėžti vienu "teisės" terminu, nes jos yra visiškai skirtingos. Nomos atsiranda spontaniškai, yra abstrakčios ir padeda suderinti visų tikslus. Thesis yra konkretūs konkrečių subjektų nurodymai, skirti konkretiems tikslams pasiekti, skirti ne derinti, o pasirinkti arba paskirti tikslus.
Skiriant šias taisyklių rūšis itin svarbus atradimas yra tai, kad organizacinės taisyklės (thesis) yra mažos (dažniausiai gentinės) visuomenės atributas, kurioje tikslai formuluojami bendrai. Nomos yra atviros didžiosios visuomenės bruožas, kurioje individai formuoja sau tikslus ir veikia savo, o ne bendruomenės labui. Tačiau nomos užtikrina, kad elgiamasi būtų taip, jog nepadarytume žalos kitiems, o tai reiškia rinkos tvarkos (spontaninės tvarkos) įtvirtinimą.
Žmonijai būdingas šių dviejų taisyklių grupių konfliktas. Uždaroje gentinėje visuomenėje gyventi yra saugiau ir jaukiau, tačiau didelėje - efektyviau. F. Hayekas įrodė šį saugumą, jaukumą ir netgi altruizmą beesant pirmykščio gyvenimo atributu. Pelno siekimas duoda daugiau naudos visuomenei negu labdaringa veikla. Tai, kad mes dažnai norime sugrįžti į uždarą visuomenę, pasirenkame daryti gera konkrečiai, o ne abstrakčiai, viena vertus, yra per tūkstantmečius susiformavusių moralinių nuostatų, kita vertus - proto ribotumo išraiška. Jaukumo ir saugumo jausmo praradimas, susvetimėjimas yra ta auka, kurią žmonės neišvengiamai paaukoja efektyvumo ir taikos labui, vystantis visuomenei ir augant galimybėms. Kuo daugiau žmonių yra laikomi "savais" tuo mažiau konkrečių įsipareigojimų "savųjų" atžvilgiu galime prisiimti. Abstraktaus ir konkretaus pasaulio (atviros ir uždaros visuomenės) ir jų taisyklių susidūrimas šiuolaikinėje visuomenėje sukelia daugelį konfliktų, šiuo susidūrimu galima paaiškinti teisės ir moralės prieštaravimus. Beje, kalbant apie gyvenimo bendruomenėje jaukumą ir saugumą nereikia pamiršti, kad didžiosios visuomenės ignoravimas ir griovimas ne tik leidžia saugiai gyventi savo bendruomenėje (tai - šviesioji pusė, kurios siekdami mes jaučiamės esą ne tik žmonijos, bet ir atskirų jos grupių nariais). Šis savųjų ratą formuojantis konkrečių taisyklių pasaulis sukelia atskirų bendruomenių konfliktus: savieji čia itin globojami, tačiau svetimieji neišvengiamai tampa priešais.
Itin svarbi teisės supratimui F. Hayeko mintis yra ta, jog nepriklausomai nuo to, ar patvirtina valdžia taisyklę ar ne - taisyklės prasmė ir turinys nepasikeičia. Pavyzdžiui, žudyti negalima visiškai ne todėl, kad yra Baudžiamasis kodeksas, o todėl, kad to daryti negalima. Valdžios patvirtinimas - tik tam tikros teatrališkos formos suteikimas jau galiojusiai taisyklei. Tik po to galima šnekėti, kokią reikšmę turi toks formalizuotas teatrališkumas - tai tiesiog galimybė įgyvendinti teisę jėga. Galima pastebėti būtiną poreikį žmonėms atskirti, kas yra teisė, o kas ne, nes priešingu atveju ne visada bus aišku ne tik, ko privalu laikytis, o ko ne, bet ir ar galima iš kitų reikalauti tam tikros taisyklės laikymosi. Visuomet tam tikri ritualai (liudytojai, žynio atliekami veiksmai, pagarbos teismui parodymas, priesaika) padėdavo tai nustatyti.
Kontinentinės teisės doktrinoje įprasta įsivaizduoti ir bekompromisiškai teigti, kad teisė - kažkieno valios kūrinys (kažkas "nustatė" taisyklę). Kyla poreikis ieškoti, kas ją nustatė. Vadovaujantis šiuo principu neišvengiamai teks spręsti ir kitą problemą - kas yra tas suverenas, iš kurio kyla visa galia nustatyti privalomas taisykles. Į šį klausimą bando atsakyti ir dvi pagrindinės teisės kilmės aiškinimo kryptys - pozityvistinė - etatistinė ir prigimtinės teisės. Abi jos teigia, kad yra kažkas, kas nustato taisykles (arba valdžia - kokias ir kada nori, arba Kūrėjas - visiems laikams). Deja, nei viena iš šių krypčių, mano manymu, neišlaiko nei utilitaristinių (efektyvumo), nei etinių argumentų, kuriuos pateikia F. Hayekas, drauge siūlydamas ir alternatyvą.
Jei pozityvioji teisė (įstatymų leidyba) yra teisė - kaip paaiškinti tai, kad žmonės dažnai elgiasi pagal taisykles, tačiau ne tas, kurias nustato valdžia? Pavyzdžiu galėtų būti etikos kodeksai, sporto taisyklės, grupėse galiojančios taisyklės, papročiai. Bene iliustratyviausias pavyzdys - nerašyta taisyklė pamirksėti šviesomis kolegai vairuotojui, perspėjant apie kelių policijos patrulį. Koks mechanizmas, užtikrina, kad valdiška taisyklė būtų priimtina ir efektyvi? Kaip apsisaugoti nuo savivalės? Kas nubrėžia ribas tarp valstybių jurisdikcijų?
Jei bet kokios "rūšies" prigimtinė teisė yra teisė - kaip paaiškinti, kodėl įvairiose visuomenėse galioja skirtingos teisės? Kaip paaiškinti teisės vystymąsi, keitimąsi prigimtinės teisės kontekste? Kaip paaiškinti teisės visuomeniškumą ir egzistavimą ne subjekte, o jo santykyje su kitais subjektais? Ar teisės gamtiškumas, duotumas, prigimtinumas atsirado pirmiau, nei jos efektyvumo patvirtinimas praktikoje?
F. Hayekas pateikia alternatyvą, kildinančią teisę iš visuomenės santykių. Jis ne pirmasis atkreipia į tai dėmesį, tačiau pirmasis paaiškina jog teisė - spontaninių visuomeninių santykių rezultatas. Kiekvienas konflikto sprendimo būdas arba elgesio modelio pasirinkimo variantas sukuria naują, arba dar kartą patvirtina seną elgesio modelį. Teisė yra nuolatinio konfliktų sprendimo ir tvarkos palaikymo padarinys. Todėl teisė yra skirtinga (žmonės gyvena ir sprendimus priima skirtingose visuomenėse, kurios yra skirtingose situacijose).
Konfliktai yra neišvengiami dėl priemonių tikslams įgyvendinti. Ekonomikos mokslas teigia, kad esant stygiui (o tik toks ir yra mūsų pasaulis), trūkstami ištekliai efektyviausiai gali pasiskirstyti esant nuosavybei ir laisvei ja naudotis bei disponuoti. F. Hayekas pagrindiniu teisės principu laiko nuosavybės principą, o pagrindiniu uždaviniu - nuosavybės atribojimą, kuris visą laiką turi būti tikslinamas. Pavyzdžiui, kas yra sklypas, ar gali eteris būti nuosavybės objektu, ir t.t. Noriu atkreipti dėmesį, kad čia kalbama apie civilizaciją, paremtą nuosavybe. Būtent individualumo ir nuosavybės yra kertinės idėjos Vakarams. Ši civilizacija vis labiau įsigali pasaulyje, o F. Hayeko darbai leidžia atsakyti į klausimą, kodėl didesnis nuosavybės pripažinimas leidžia jai įsigalėti. Rinkos tvarka (o ji yra efektyviausia) reikalauja, kad pamatinė teisės taisyklė būtų individualios nuosavybės taisyklė.
Kai F. Hayekas kalba apie teisės raidą, svarbi sąvoka yra kultūrinė ir socialinė evoliucija, kurios pagrindas yra tai, kad grupės, kurios veikia efektyviau nukonkuruoja ir išstumia arba absorbuoja kitas grupes pirmiausia primesdamos elgesio taisykles. Jau minėtas nuosavybe paremtos sistemos efektyvumas lyginant su kitomis sistemomis paaiškina, kodėl istorijos eigoje kai kurie teisės principai universalėja - nuosavybe paremta teise besivadovaujanti visuomenė yra stipresnė už kitas visuomenes.
Pamėginkime apibrėžti evoliucijos sąvoką. Evoliucija - dėsnis, teigiantis kaitą, o ne ją tiksliai nusakantis. Evoliucijos dėsnis teigia, kad vyksta (šiuo atveju) visuomeninių institutų raida, vystymasis. Tačiau tai nieko nesako, kodėl institutai atsirado būtent tokie, kokie yra, arba kaip jie vystysis, nes niekuomet mes neturėsime pilnos informacijos apie tai, kas konkrečiai įtakoja šią raidą. Tuo Darvino biologinė ir F. Hayeko visuomeninė evoliucija skiriasi nuo istoricizmo, kuris bando atrasti universalius dėsnius, pagal kuriuos vyksta raida. Bene labiausiai šioje srityje yra pasižymėjęs marksizmas. Ką reikštų įsikišimas į spontaninę tvarką ir spontaniškai sukurtas taisykles, bandymas koreguoti evoliucijos tėkmę? Rezultatus matome šiandien: įstatymų infliacija ir taisyklių, pretenduojančių į teisę, painumas, prieštaringumas, neadekvatumas realybei. Todėl konfliktai ne sprendžiami, o priešingai - gilėja, spontaniškai susiklosčiusi tvarka keičiama pernelyg sureguliuotu chaosu, visuomenė praranda vertybes, žmogus tampa nekūrybišku ir nežinančiu, kas yra moralė sraigteliu, nes žmogui nepaliekama galimybė spręsti.
Įstatymų leidybą F. Hayekas vertina itin kritiškai, atskleisdamas demokratijos išsigimimo priežastis, glūdinčias pačioje demokratijoje - jei parlamentarai nori būti perrinkti, jie apeliuoja į apčiuopiamus tikslus, į grupių interesus, o ne į bendras visiems naudingas taisykles. Tai vis didina taisyklių skaičių, mažina jų abstraktumą, tuo būdu visuomenė stumiama atgal į gentinę tvarką. Bandymas galiojančias spontanines taisykles patobulinti, kaip teigia F. Hayekas, yra "naivaus konstruktyvizmo" paklydimas, paremtas gerais norais, tačiau nešantis tik žalą. Deja, įstatymų leidyba vadovaujasi būtent šiuo paklydimu.
Mano supratimu F. Hayeko idėjos turėtų būti švyturys, kuris parodytų teisininkams, kad jie turi būti spontaninės tvarkos sargai, o ne direktyvų vykdymo mechanizmo varžteliai, o įstatymų leidėjams - kad jie būtų tikri visuomenės ir žmonių, o ne jos grupuočių atstovai.
